Atsparumas insulinui ir gliukozės koncentracijos padidėjimas perimenopauzėje ir menopauzėje: kodėl tyrimai „geri“, bet savijauta – ne

Atsparumas insulinui, arba rezistentiškumas insulinui – tai medžiagų apykaitos sutrikimas, kuomet organizmo ląstelės tampa vis mažiau jautrios hormonui insulinui. Dėl to sutrinka gliukozės molekulių patekimas į ląsteles. Ilgainiui ši būklė sukelia gliukozės kiekio kraujyje padidėjimą, o vėliau gali prasidėti ir antro tipo cukrinis diabetas bei kitos komplikacijos. Dažnu atveju ši būklė prasideda perimenopauzėje ar menopauzėje. Toliau detaliai paaiškinsime, kuo susijusi menopauzė ir cukraus kiekio padidėjimas kraujyje. 

Kai kurie menopauzės simptomai labai akivaizdūs – karščio bangos, naktinis prakaitavimas, miego sutrikimai ar svorio augimas pilvo srityje. Jų nepastebėti sunku. Tačiau yra ir kitų pokyčių, kurie vyksta tyliai. Be dramos. Be aiškių „raudonų vėliavų“. Ir būtent jie dažnai paaiškina, kodėl moteris sako:
„Pagal tyrimus viskas normoje, bet aš pati – ne.“

Vienas iš tokių procesų – atsparumas insulinui.

Kas keičiasi moters metabolizme po 40-ies?

Perimenopauzės ir menopauzės metu hormonai pradeda svyruoti. Estrogenas, progesteronas, kortizolis – visa ši sistema tampa mažiau stabili. Net jei mityba ir fizinis aktyvumas formaliai nesikeičia, organizmas pradeda kitaip reaguoti į maistą, stresą ir miegą.

Jei šie pokyčiai lieka nepastebėti, ilgainiui gali vystytis rezistentiškumas insulinui – net ir tada, kai įprasti kraujo tyrimai dar „normalūs“.

Vienas iš ankstyvų, bet labai svarbių signalų – didėjantis riebalų kaupimasis pilvo srityje. Tai ne tik estetinis klausimas. Visceraliniai (giluminiai) pilvo riebalai yra tiesiogiai susiję su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Ir būtent čia verta sustoti ir suprasti, kad tai nėra „tiesiog amžius“.

Kas yra rezistentiškumas insulinui?

Insulinas – tai hormonas, kuris padeda gliukozei iš kraujo patekti į ląsteles ir būti panaudotai energijai. Kai sistema veikia gerai, insulino reikia nedaug, o gliukozė išlieka stabili.

Tačiau kai ląstelės tampa mažiau jautrios insulinui, kasa pradeda jo gaminti vis daugiau. Gliukozė ir insulinas kraujyje kyla, didėja uždegimas, o organizmas gauna signalą kaupti energiją riebalų pavidalu, dažniausiai pilvo srityje.

Tai ir yra rezistentiškumas insulinui – dažnai pirmasis žingsnis link:
– prediabeto
– 2 tipo cukrinio diabeto
– riebalinės kepenų ligos
– širdies ir kraujagyslių ligų

Primename,kad širdies ligos išlieka pagrindinė moterų mirties priežastis. Ne krūties vėžys.

Kodėl tai dažniau nutinka perimenopauzėje?

Priežasčių dažniausiai būna ne viena:

– hormonų svyravimai
– lėtinis stresas
– sutrikęs miegas
– sėslus gyvenimo būdas
– genetinis polinkis (diabetas šeimoje, buvęs policistinių kiaušidžių sindromas)

Didelis, neseniai atliktas tyrimas parodė, kad ankstyvos menopauzės moterys turi didesnį insulino rezistentiškumo dažnį, palyginti su premenopauzinėmis moterimis. Ir patikimiausias rizikos rodiklis buvo ne svoris, o liemens ir klubų santykis.

Jį galite išmatuoti, pamatavę pilvo apimtį ties bamba ir  savo klubus per plačiausią vietą, ir padalinę liemens skaičių iš klubų skaičiaus. Moterims jis turėtų būti mažesnis nei 0,85.

Kokie simptomai gali įspėti?

Kai kurioms moterims simptomai labai subtilūs. Kitoms – labiau varginantys.

Dažniausi:
– riebalai pilvo srityje (ir juos sunku “numesti”)
– nuolatinis nuovargis, energijos stoka
– „smegenų rūkas“
– padidėjęs kraujospūdis
– nerimas ar prislėgta nuotaika
– alkis, ypač netrukus po valgio
– dažnesnis šlapinimasis

Kodėl tyrimai „geri“, jei problema jau yra?

Todėl, kad standartiniai profilaktiniai tyrimai dažnai nevertina insulino. Ankstyvose stadijose organizmas dar sugeba „kompensuoti“ – insulino daugiau, gliukozė dar normoje.

Netiesioginiai ženklai, kurie gali kelti įtarimą:
– padidėję trigliceridai
– žemas DTL („gerasis“) cholesterolis
– padidėjęs kraujospūdis

Išsamesnis vertinimas apima:
– gliukozę nevalgius
– HbA1c
– insuliną nevalgius
– HOMA-IR skaičiavimą

Tai leidžia pamatyti procesą anksčiau, nei atsiranda diagnozė.

Ką galima daryti?

Gera žinia – rezistentiškumas insulinui dažnai yra grįžtamas, ypač jei pastebimas laiku. O kas padeda?

Streso valdymas
Lėtinis stresas palaiko aukštą kortizolio lygį, o tai tiesiogiai blogina insulino jautrumą. Reguliarus atsipalaidavimas, kvėpavimo pratimai, judėjimas ir psichologinis saugumas. Ir čia nėra prabanga, tai turi tapti gyvenimo dalimi.

Priešuždegiminė mityba
Pakankamai baltymų, skaidulų, daržovių, omega-3 riebalų. Mažiau perdirbtų angliavandenių ir pridėtinio cukraus. Ne fanatiškai, bet nuosekliai.

Valgymo laiko struktūra
Protarpinis badavimas ar ribotas valgymo langas (pvz., 10-12 val.) gali būti naudinga, tačiau didesni nevalgymo tarpai nebūtinai tiks visoms, todėl reikia pasitarti su specialistu. 

Jėgos treniruotės
Raumenys ir kaulai – metaboliniai organai. Jų stiprinimas yra viena efektyviausių priemonių gliukozės kontrolei. Kuo daugiau raumenų masės, tuo geresnis jautrumas insulinui, ir tuo pačiu net ramybėje sudeginame daugiau kalorijų. Jėgos pratimai taip pat yra efektyviausi ir visų kitų menopauzės simptomų kontrolei ir geros smegenų veiklos bei  medžiagų apykaitos užtikrinimui.

Miegas
Mažiau nei 7 val. miego pats savaime didina atsparumo insulinui riziką. Blogai išsimiegojus kitą dieną insulinas rezistentiškesnis, o tuo pačiu metu paveikiami ir kiti hormonai, norisi daugiau valgyti, ir vidutiniškai suvalgome apie 300-400 kcal daugiau nei įprastai. 

Menopauzės hormonų terapija
Tinkamai parinkta pakaitinė hormonų terapija gali pagerinti insulino jautrumą ir apsaugoti metabolinę sveikatą.  Kai kuriais atvejais svarstomi ir kiti vaistai (esant prediabetui, diabetui ar kitoms gretutinėms ligoms, taip pat kai kuriais atvejais naujieji GLP-1 medikamentai). Tai daroma  individualiai, aptarus kartu su gydytoju ar jų komanda. Svarbu, kad sveikatos specialistai turėtų žinių būtent peri/menopauzės srityje.

Pabaigai 

Jei jaučiatės „ne taip“, bet jums kartojama, kad „pagal tyrimus viskas gerai“, verta žiūrėti giliau. Rezistentiškumas insulinui nėra jūsų kaltė. Tai yra  signalų sistema, kuri kviečia sustoti ir peržiūrėti mūsų sveikatos įrankių dėžutę. Ir kuo anksčiau į ją atsiliepiame, tuo daugiau galime išvengti ateityje.